Portale Krepsininkas.net po truputį įsibėgėja rubrika „Kelias aukštyn“. Šiame straipsnių cikle pristatysime Lietuvoje žinomus krepšininkus bei jų kelią iki ten, kur jie yra dabar. Prieš dvi savaites rubriką atidarė Saulius Kulvietis, praėjusį pirmadienį ją dedikavome gimtadienį šventusiam Šarūnui Marčiulioniui, o šiandien susipažinsime su dar vienu krepšininku, kurio kelias krepšinyje buvo visiškai kitoks, nei daugumos kitų žaidėjų. Tai – Julius Jucikas.
Vardas, pavardė: Julius Jucikas
Gimimo data: 1989-10-20
Gimimo vieta: Šilutė
Ūgis: 206 cm
Pozicija: centro puolėjas
Dauguma vėliau išgarsėjusių krepšininkų ir krepšininkių į šią sporto šaką ateina dar ankstyvojoje vaikystėje, besimokydami pradinėje mokykloje. Neretai tiems, kurie jau perkopė pradinukų amžių, yra atsakoma, kad sporto aukštumų siekti jau yra per vėlu. Netgi vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų, dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo narys Sergejus Jovaiša, krepšinį pradėjęs žaisti būdamas dvylikos, ir dabar teigia, kad „reikėjo pradėti bent penkeriais metais anksčiau“. Reikia pabrėžti, jog tas pats S. Jovaiša ir iki tol sportavo: lankė lengvąją atletiką, stalo tenisą. O štai šiandienos mūsų herojus Julius Jucikas krepšinį pradėjo žaisti būdamas... aštuoniolikos metų. Maža to, iki šešiolikos metų dabar „Lietuvos rytui“ priklausantis žaidėjas apskritai neužsiiminėjo jokia sporto šaka – visas sportas apsiribodavo kūno kultūros pamokomis mokykloje. Tik sukakus šešiolikai J. Jucikas nusprendė rimčiau užsiimti sportu. Jis ėmė lankyti disko metimo treniruotes pas trenerį Rimantą Kalibatą. Didelių aukštumų būsimasis krepšininkas disko metimo sektoriuje nepasiekė (asmeninis rekordas – 43 metrai), bet sportas J. Juciką smarkiai „užkabino“: jis įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti kūno kultūros pedagogikos specialybę.
J. Juciko posūkį į krepšinį lėmė atsitiktinumas. Jis su draugais neretai sudalyvaudavo gatvės krepšinio 3x3 turnyruose, ir viename iš tokių tarp žiūrovų buvo ir Šilutės „Šilutės“ komandos, dalyvavusios Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybėse, vyr. treneris Petras Jonikas. Jis 206 cm ūgio būsimąjį kūno kultūros mokytoją pakvietė į savo ekipos gretas. Tokiu būdu įvyko unikalus atvejis: krepšininkas, nežaidęs Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL), nepakviestas į jokią šalies jaunimo rinktinę ir apskritai žaidęs tik gatvės krepšinio turnyruose, tikrojoje krepšinio aikštelėje debiutavo pačiose NKL pirmenybėse! Žinoma, naivu tikėtis, kad buvęs disko metikas iškart ims versti kalnus antrojoje pagal pajėgumą šalies krepšinio lygoje (debiutiniame sezone pelnytų taškų vidurkis siekė vos 1,6), tačiau J. Jucikas kaip ir dabar, taip ir tada pasižymėjo nepaprastai dideliu darbštumu ir noru. Jau kitame sezone vis dar atstovaudamas gimtojo krašto komandai krepšininkas pelnytų taškų skaičių išaugino šešiagubai, minučių skaičius aikštelėje padvigubėjo, o svarbiausia – jį pastebėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ekipa. J. Jucikas išvyko į Šiaulius, kur pasirašė sutartį su vietos „Šiaulių“ ekipa. Formaliai centro puolėjas joje praleido penkerius metus, tačiau triskart buvo skolinamas NKL ekipoms. Pirmą kartą J. Jucikas atsidūrė Joniškio „Delikatese“, vėliau niekur nevažiavo iš Šiaulių, žaidęs už to paties miesto „ABRO-Universitetą“, o trečiąjį kartą krepšininkas buvo paskolintas Pakruojo „Merestai“. Verta pabrėžti, jog šios ekipos, įskaitant ir gimtąją „Šilutę“, žaidžiant J. Jucikui toli gražu nebuvo NKL elitas. Aukščiausias pasiekimas šiose pirmenybėse buvo aštuntfinalis, pasiektas su „Meresta“. Tačiau tokios nesėkmės ne tik nesugniuždė J. Juciko, o jam padarė priešingą įtaką. Skaičiai visose statistikos grafose augo kasmet, o prie dar disko metimo sektoriuje įgytos raumenų masės ir jėgos sėkmingai buvo lipdomi klaidinantys judesiai, tobulinama gynyba, sprendimų priėmimas. Matydami tokią krepšininko pažangą „Šiauliai“ ketvirtajame sezone pagaliau rado J. Jucikui vietą pagrindinės komandos sudėtyje. Per dvejus metus krepšininkas tokią pačią statistiką, kokią turėjo NKL, pasiekė ir LKL, su komanda sugebėjo iškovoti trečiąją vietą Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyre, negana to, jis buvo pripažintas naudingiausiu komandos žaidėju. Nuo debiuto krepšinio aikštelėje buvo prabėgę vos šešeri metai! Pasirodo, ir to pakako, kad į jį dėmesį atkreiptų vienas stipriausių Lietuvos krepšinio klubų – Vilniaus „Lietuvos rytas“. Nors karjera Vilniaus ekipoje nesusiklostė labai sėkmingai, ypač sostinės klubo vairą perėmus Tomui Pačėsui, krepšininkas spėjo debiutuoti Europos taurės turnyre, ne vieną mačą pradėjęs starto penkete ir garbingai kovojęs su kur kas tituluotesniais ir labiau patyrusiais varžovais.
Julius Jucikas visose komandose, kuriose žaidė, buvo vienas darbščiausių ir savo tikslo aktyviausiai siekusių žaidėjų. Ne vienerius metus aukštaūgį treniravęs dabar jau buvęs „Šiaulių“ strategas Gediminas Petrauskas ir šiandien apie buvusį savo auklėtinį atsiliepia tik gerais žodžiais: „Darbas, daug sunkaus darbo ir atsidavimo bei tikėjimo savimi. Tai daro Julių Juciką geresniu krepšininku. Julius tikrai darbštus vyrukas, vasarą jis netinginiavo ir įdėjo daug pastangų, kad tinkamai pasiruoštų artėjančiam sezonui. Ir tas matosi, jis žaidžia patikimai ir gana užtikrintai, todėl nusipelno pasireikšti aikštelėje. Žinoma buvo pora rungtynių, kai sekėsi prasčiau, tačiau ir varžovų gynyba prieš jį su kiekvienomis rungtynėmis tampa vis intensyvesnė. Džiugu, kad krepšininkas neužriečia nosies ir negalvoja, kad jau viską pasiekė“. Mažakalbis centro puolėjas (kuris, dar rungtyniaudamas „Šiauliuose“, vieno komandos legionieriaus manymu, taip pat buvo užsienietis, nes prabildavo taip retai, jog susidarydavo įspūdis, kad nemoka lietuvių kalbos) apie savo žaidimą atsiliepia panašiai, nevengdamas įvardyti ir trūkumų: „Reikia daugiau apgaulingų judesių, plėšrumo, aršumo aikštėje, pasitikėjimo. Jei būčiau anksčiau atėjęs į krepšinį, būčiau įgavęs tvirtesnius pamatus. Bet aš negaliu skųstis. Viskas eina geriau, nei įsivaizdavau. Nesitikėjau taip greitai gauti pasiūlymo iš „Lietuvos ryto“. Kai kas mano, kad nepavešiu šiuo lygiu, bet man tai geras išbandymas ir šansas įrodyti, jog skeptikai klysta“. Tikėkimės, jog J. Jucikas ir toliau nenustos dirbti ir taip, kaip sugebėjo sugrįžti į „Šiaulius“, sugrįš ir į „Lietuvos rytą“ ir visiems skeptikams sugebės nušluostyti nosis.
