Šiandien Kauno „Žalgiris“ Eurolygos varžybose žais jau antrąsias rungtynes namuose. Mūsiškių varžovai, Tel Avivo „Maccabi“, analizuodami priešininkų žaidimą, neabejotinai turėjo atkreipti dėmesį į mažąjį Kauno ekipos įžaidėją, kurio drąsa ir pasitikėjimas stebina daugelį, o perspektyvomis neabejoja niekas. Ponios ir ponai – Lukas Lekavičius.

Vardas, pavardė: Lukas Lekavičius

Gimimo data: 1994-03-30

Gimimo vieta: Šilalė

Ūgis: 180 cm

Pozicija: įžaidėjas

Krepšinis, krepšinis, krepšinis. Turbūt būtent toks yra pirmasis ir pagrindinis Luko Lekavičiaus vaikystės prisiminimas. Nuo pat tų laikų, kai jis vos praaugo kamuolį, šis žaidimas Šilalės kilusiam vaikinui tapo viskuo. Gali kilti klausimas, kodėl taip atsitiko, ypač turint omenyje tai, kad būsimojo Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės įžaidėjo tėvai Gintaras ir Irena Lekavičiai neturėjo absoliučiai jokios sąsajos su krepšiniu. Oranžine liga L. Lekavičių užkrėtė ne kas kiti, o jo vyresni broliai, taip pat užsiėmę šiuo sportu. Jei Aurimas Lekavičius po studijų JAV nusprendė krepšinį mesti, tai kitas brolis Linas Lekavičius taip pat tapo profesionaliu krepšininku ir sėkmingai žaidžia iki šiol. Būtent Linas ir išmokė Luką žengti pirmuosius žingsnius aikštelėje. Suteikęs pirmąsias pamokas jaunesniajam broliui vyresnėlis turbūt tik po to suprato, ką padarė. Nuo to laiko būsimasis žalgirietis tiesiog nebesiskyrė su kamuoliu. L. Lekavičius kiemo aikštelėje užsibūdavo po dvylika ir daugiau valandų, jam būdavo įprasta grįžti ir vidurnaktį, žaisti iki tol, kol nebesimatydavo krepšio – juk reikėdavo užbaigti pradėtus turnyrus. Nors iš Šilalės yra kilę tokie krepšininkai, kaip Jonas Elvikis ar Marijonas Petravičius, didžiausiu autoritetu ir siekiamybe L. Lekavičiui vis tiek išliko jo brolis Linas. Valandų valandas leisdamas kiemo aikštelėje jis iš paskutiniųjų stengėsi prie jo bent jau priartėti. Greičiausiai čia ir išsivystė šilališkio būdas – tylus, rodos, nepastebimas, bet sykiu nepaisantis jokių autoritetų: jam nesvarbu, prieš ką, svarbu žaisti. Matydamas krepšiniu pramuštą L. Lekavičiaus galvą, Šilalės sporto mokyklos treneris Gedutis Kukujevas jį nusprendė priimti į metais vyresnių berniukų grupę. Apie tolimesnį šilališkio tobulėjimą daug pasako tas faktas, jog jį pamatęs A. Sabonio krepšinio mokyklos treneris Arūnas Visockas nedelsdamas pasiūlė L. Lekavičiui persikelti į Kauną ir tobulėti „Žalgirio“ piramidėje.

Nors dėl krepšinio pasiryžęs padaryti viską šilališkis nedvejodamas sutiko persikelti į laikinąją sostinę, į pastarąją įžaidėjas važiavo šiek tiek bijodamas. Ne dėl pajėgesnių varžovų aikštelėje – kaip ir anksčiau, taip ir toliau L. Lekavičiui buvo nusispjauti į visus neva pajėgesnius varžovus. Šilališkis baiminosi stereotipizuoto Kauno įvaizdžio – jam atrodė, kad Kaune gyvena tik nusikaltėliai ir blogi žmonės. Taip pat gąsdino buitiniai rūpesčiai – nuo šiol viską reikėjo darytis pačiam. Vienu metu L. Lekavičius jau buvo beapsisukąs ir begrįžtąs namo, tačiau daugiausia brolių iniciatyva vis dėlto pasiliko laikinojoje sostinėje. Taip pat įžaidėjui padėjo ir kitas įžaidėjas bei kambariokas, kuris buvo ne kas kitas, o Vaidas Kariniauskas, kuris šiemet jau sugebėjo prasimušti net į olimpines žaidynes. Pavyko susitvarkyti ir su mokslų problema, kurią išsprendė rytinės treniruotės – vietoj mokyklinio suolo L. Lekavičiaus laukė valandos krepšinio aikštelėje. Ne veltui vos po metų Sabonio krepšinio mokykloje šilališkis jau ėjo įžaidėjo pareigas Lietuvos jaunučių U16 rinktinėje. Nors dažniausiai L. Lekavičius įsitraukdavo į žaidimą nuo atsarginių suolelio, jis žaisdavo tikrai nemažai, o ir vaizdo negadindavo. Jau tada įžaidėjas pasižymėjo kaip gebantis prisitaikyti prie varžovų – vienose rungtynėse jis būdavo tikras puolimo lyderis ir dažnai imdavosi iniciatyvos, o kitose jau daugiau skirstydavo kamuolius komandos draugams. Pavyzdžiui, ketvirtfinalio mače su Juodkalnijos rinktine L. Lekavičius net nemetė į krepšį, bet atliko keletą rezultatyvių perdavimų, o Lietuvos rinktinė išplėšė pergalę vos vieno taško persvara. Lietuviai sugebėjo pasiekti netgi čempionato finalą, kur pralaimėjo supertalento Dario Šaričiaus vedamai Kroatijos rinktinei, ir iškovojo sidabro medalius. Tokį patį pasiekimą L. Lekavičius su komandos draugais pakartojo po dviejų metų Lietuvoje vykusiame jaunių U18 čempionate, kur vėl buvo nusileista tiems patiems kroatams. Dar po metų pasaulio jaunimo pirmenybėse mūsų šalies reprezentantai užėmė trečiąją vietą, o mažasis įžaidėjas bronziniame finale pelnė 16 taškų ir buvo vienas pagrindinių pergalės kalvių.

Užbaigęs savo erą Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL), L. Lekavičius pasirašė kontraktą su Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipa ir taip gavo puikią progą grūdintis Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybėse. O grūdintis laiko tikrai pakako – Tomas Masiulis savo jaunųjų auklėtinių negailėjo. Per visą sezoną šilališkis nežaidė mažiau nei penkiolikos minučių. Jau debiutiniame mače legendinėje Plungės „Žemaitijos suvenyro“ sporto salėje su vietos „Olimpu“ įžaidėjas žaidė 25 minutes, pelnė 8 taškus ir atliko 4 rezultatyvius perdavimus. Priprasti prie NKL krepšinio ir kur kas labiau patyrusių varžovų L. Lekavičiui daug laiko neprireikė. Jau kitame mače šilališkis įmetė 17 taškų, po kurio laiko jau atliko ir pirmuosius 10 rezultatyvių perdavimų. Tokie rezultatai nieko pernelyg nestebino, turint omenyje šilališkio darbą laisvu metu nuo treniruočių. Jis kiekvieną rytą, kurį nebūdavo treniruočių, eidavo į treniruoklių salę arba tiesiog pamėtyti į krepšį. Asmeninės treniruotės irgi trukdavo ne mažiau nei pusantros valandos. Sunkus darbas komandinėse ir asmeninėse treniruotėse greitai ėmė atsispindėti ir rezultatuose. Pirmajame sezone NKL šilališkiui nedaug trūko iki prestižinio „50-40-90“ klubo – dvitaškiai krito 51% tikslumu, tritaškiai – 43,8%, pritrūko tik taiklesnių baudos metimų (80%). Vis dėlto tokie rezultatai jau nėra esminiai, turint omenyje tai, kaip puikiai čempionate sekėsi visiems „Žalgirio“ dubleriams – jie ne tik sugebėjo prasimušti į finalo ketvertą, bet ir jame iškovoti trečiąją vietą. Tais metais „Žalgiryje-2“ rungtyniavo ir tokie žaidėjai, kaip Marius Grigonis, Artūras Gudaitis ar Tomas Dimša. Kitą sezoną iš visos šios gvardijos likus tik L. Lekavičiui, atitinkamai krito ir kauniečių rezultatai – „Žalgiris-2“ iš pirmenybių turėjo pasitraukti jau aštuntfinalyje, pralaimėjęs Šilutės „Šilutei“. Vis dėlto įžaidėjas turėjo pagrindo džiaugtis – jis tapo neabejotinu komandos lyderiu. Galbūt L. Lekavičius būtų padėjęs žalgiriečiams peržengti aštuntfinalio etapą, tačiau jį sustabdė patirta pilvo raumenų trauma.

Prieš 2014/2015 m. sezoną jau tapo akivaizdu, kad L. Lekavičius NKL marškinėlius išaugo. Tačiau ar jis jau pasiekė „Žalgirio“ lygį? Prieš sezoną kartu su pagrindine komanda treniravęsis šilališkis, kaip visada, dirbo nuoširdžiai, tačiau viskas nuosekliai ėmė krypti link to, kad pagrindinėje Kauno komandos sudėtyje vietos jam dar nebuvo. Pagrindinio įžaidėjo vieta buvo numatyta Maalikui Waynsui, jį keisti turėjo buvęs L. Lekavičiaus kambariokas V. Kariniauskas, komandoje dar buvo ir Kasparas Vecvagaras, o šilališkis turėjo iškeliauti į Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipą, kur būtų įgavęs žaidybinės praktikos ir galbūt kitais metais pravėręs „Žalgirio“ duris. Tačiau viskas susiklostė taip, kad M. Waynsas Kaune taip ir nedebiutavo, K. Vecvagaras vis dar tęsė reabilitaciją po kelio traumos, ir Lietuvos čempionai buvo priversti suteikti šansą dviems dvidešimtmečiams įžaidėjams. Ir čia L. Lekavičius blykstelėjo taip, kad netrukus apie jį ėmė kalbėti visa krepšinio bendruomenė. Prieš startą Eurolygoje šilališkis buvo naudingiausias „Žalgirio“ krepšininkas, vidutiniškai rinkęs po 14,8 naudingumo balo. Debiutas stipriausioje Europos krepšinio lygoje irgi buvo tiesiog nuostabus. Krepšinio specialistus maloniai stebino L. Lekavičiaus agresyvumas, landumas, drąsa. Jau pirmajame sezone „Žalgiryje“ įžaidėjas atakavo krepšį dažniau nei bet kuriame čempionate su Lietuvos rinktinėmis. Netgi ūgis, kuris buvo ir yra laikomas didžiausiu šilališkio trūkumu, jam nekliudė – jis puikiai naudojosi savo greičiu, gynėsi kibiai. „Žalgiriui“ įsigijus Willą Cherry L. Lekavičius iš starto penketo krepšininko virto antru įžaidėju, bet tai anaiptol nesumenkino jo vertės. Ne veltui Lietuvos vyrų rinktinės vairininkas Jonas Kazlauskas ne tik pasikvietė jaunąjį šilališkį į rinktinę, bet ir nusivežė į Europos čempionatą, o kaip jis baigėsi, puikiai visi pamename. Praėjusį sezoną užsimovęs jau antrąjį LKL čempiono žiedą L. Lekavičius dar turi daug ką įrodyti, tačiau akivaizdu, jog jo potencialas yra beribis. Jam vos 22, iki 23 dar toloka, tad šiemet krepšinio gerbėjai laukia dar didesnio žingsnio pirmyn, grįžimo į rinktinę ir „Žalgirio“ vedimo į pergales.