Arvydas Sabonis, šiuo metu viešintis Lietuvoje, įsisukęs į darbų ir malonumų karuselę. Svarbiausias rūpestis Žalgiris, didžiausias malonumas važinėjimasis triračiu motociklu.
Šalia to - Europos futbolo čempionatas, krepšinis su draugais. Ir dar viena visiškai nauja šeimyninė aplinkybė gali būti, kad Sabonių šeimos namus Ispanijoje paliks 16-metis sūnus Tautvydas, kuris netrukus įsitrauks į Lietuvos jaunučių rinktinės treniruotes.
Legendinis krepšininkas su žmona Ingrida svarsto ir galimybę Tautvydui nuo rudens lankyti mokyklą Kaune.
Nors garsiai apie tai nekalba, A.Saboniui didžiausią nerimą kelia ne tai, ar sūnus taps geru krepšininku.
Arvydas labiausiai norėtų, kad Tautvydas, kaip ir kiti jo vaikai, galėtų gyventi normalų gyvenimą ir Lietuvoje nebūtų persekiojamas nuolatinio dėmesio, kurio jiems pavyko išvengti Ispanijoje.
A.Sabonis niekada neviešino savo šeimos gyvenimo. Vis dėlto prakalbintas apie vaikus, 220 cm ūgio geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas sušvelnėjo. Ir nors tokie žodžiai garsiai nebuvo ištarti, buvo aišku jis būtų laimingas, jeigu kuris nors jo vaikų ateityje užsivilktų Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius.
- Arvydai, jūsų sūnus Tautvydas netrukus pasirodys Lietuvos jaunučių rinktinės stovykloje. Matyt, didžiausią įtaką jo apsisprendimui atstovauti Lietuvos, o ne Ispanijos rinktinei, turėjo tėvai?
- Aišku, kad aš labiau siūliau, ne jis pats nusprendė. Tiesiog ateina toks amžius, kai reikės apsispręsti, kur ir kam atstovauti. Todėl ir pasiūliau atvažiuoti į Lietuvą, pažiūrėti, ko yra vertas, pateks ar nepateks į tą rinktinę. O žais ar nežais čia dar tolimas klausimas. Man svarbiausia, kad pažiūrėtų į jį Lietuvos treneriai ir pasakytų, ar galima iš jo ką nors lipdyti. O tada jau eitų kitas žingsnis.
- O jums pačiam sunku objektyviai įvertinti sūnaus galimybes?
- Jis dar turėtų augti (dabar 16-metis T.Sabonis yra 203 cm ūgio - red. past.), bet man atrodo, kad yra per lėtas, trūksta staigumo. Aš Tautvydui tai sakiau, bet tegul žiūri ir vertina specialistai, jie turi akį, o aš nesu nei treneris, nei patyręs.
- Panašu, kad Tautvydas bus aukščiausias iš brolių?
- Matysime. Domantas irgi stiebiasi, atrodo, bus aukštas. Tik 17-metis Žygimantas, vyriausiasis, jau atsilieka 6-8 cm nuo Tautvydo.
- Ar nekviečia sūnūs jūsų kartu pažaisti krepšinio?
- O, jie tiek prisižaidžia kasdien treniruotėse... Apskritai jie turi labai daug veiklos mokykla, treniruotės, varžybos. Mano laikais kitaip būdavo, neturėjome tiek varžybų, todėl buvo begalinis noras žaisti. O dabar vaikai namo grįžta tokie išsunkti, kad man keista. Jie vis skundžiasi tai vienur skauda, tai kitur, aš tokių dalykų neprisimenu. Juos jau masažuotojai minko, tvarko (juokiasi). Mes išvis daktaro neturėjome tokio amžiaus būdami.
- Tiesa, kad Tautvydas rudenį ir mokyklą ketina Kaune lankyti?
- Kur jūs skubate? Suprantu, kad toks darbas, bet palaukite, leiskite apsižiūrėti. Juk Tautvydas anglų kalba mokosi, reikėtų daug dalykų išspręsti. Niekas dar neaišku.
- O kaip jūsų jaunėlė Aušrinė žiūri į krepšinį?
- Mūsų šeimoje moterys į sportą jūs kreipiasi (juokiasi). Aušrinė savo malonumui viską bando, truputį tenisą, truputį golfą, bet nemanau, kad galėtų būti sportininkė.
- Norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę apie Žalgirio sezoną. Ar tikėjotės, kad savo regione komanda laimės viską, ką galima?
- Visada to tikimės, nes mūsų tikslas yra būti stipriausiems Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Pernai mūsų kolekcijoje trūko vienos taurės (Baltijos lygos - red. past.), o šiemet įvykdėme visus planus, kurie buvo iškelti komandai. Savo regione laimėjome viską, o Eurolygoje taip pat įvykdėme užduotį patekome į šešioliktuką. Sezonas Žalgiriui tikrai buvo geras.
- Jums tenka bendrauti su Eurolygos vadovu Jordi Bertomeu. Kokia jo nuomonė apie Žalgirio žaidimą ir rezultatus?
- Jam svarbiausia, kad Žalgiris yra pastovi komanda, rodanti stabilius rezultatus Lietuvoje, Eurolygoje žaidžianti taktiškai neblogą krepšinį, nors žino, kad mūsų biudžetas yra palyginti kuklus. Iš tiesų, su mūsų turimais pinigais Eurolygoje aukščiau bambos neiššoksi. Atrodo, viskas sekasi neblogai, bet tam tikru momentu kažkur kažko pritrūksta. Gal laimės, gal patirties ar dar kažko. Bet, svarbiausia, mes kandžiojamės. Žalgiris, bent jau šį sezoną, niekam neleido mušti jo į vienus vartus.
- Spėju, kad pirmasis J.Bertomeu klausimas po pasisveikinimo būna apie naująją areną Kaune?
- Aišku, arenos klausimas labai svarbus. Bet nelabai ką jam galiu papasakoti, nes esame atsiriboję nuo arenos statybos reikalų. Kartą bandėme įsitraukti į šį reikalą, bet padarė iš mūsų spekuliantus, todėl dabar niekur ir nelendame. Nepastatys Kaune, ieškosime kitų arenų, kur galėtume žaisti. O ką daryti? Nebent išvis uždaryti Žalgirio duris arba žaisti kitur, bet tokių minčių kol kas net nesvarstome. Nors laikas bėga ir toks metas, kai reikės pradėti galvoti, gali ateiti greitai. J.Bertomeu sakome, ką girdime ir patys miesto savivaldybėje viskas vyksta lyg ir gerai. Kažkuo juk reikia tikėti.
- Ar Žalgiris pasirengęs išsaugoti šio sezono branduolį?
- Mes visada pasirengę, tik maža detalė - reikia pinigus surinkti (juokiasi). Viskas brangsta, o Rusija tuo klausimu išvis pašėlusi... Žaidėjų kainos kyla, o norint juos išlaikyti, reikia jiems atitinkamai mokėti. Ieškome pinigų, rėmėjų. Šis procesas nesibaigiantis, vyksta visą gyvenimą. Sunku, bet Žalgiriui niekada lengva nebuvo.
- Lietuvos krepšininkai yra gerokai brangesni už panašaus pajėgumo užsieniečius. Nekilo minčių pirkti daugiau legionierių?
- Man atrodo, kad geriau saviems žaidėjams mokėti milijonus nei svetimiems. Ir žiūrovams maloniau sirgti už lietuviškesnį Žalgirį. Juk patys auginame žaidėjus, norime, kad jie čia ir liktų. Juk dėl Žalgirio stengiamės. O kad kyla krepšininkų kainos nieko nepadarysi. Nesakau, kad turime turėti 10 žaidėjų, kurių kontraktai litais yra milijoniniai, tačiau kai kuriuos lyderius reikia išsaugoti. Tuos, kuriuos galėtume vadinti Žalgirio veidu.
Juk ir krepšinio mokyklą turime tam, kad augintų Žalgiriui žaidėjus, kad palengvintų mums padėtį, pašvelnintų biudžetą. Jeigu mokyklos parengtas žaidėjas 2-3 metus po to gali padėti Žalgiriui, tai jau gerai. Kol atsistoja tvirtai ant kojų, jis yra nebrangus, o jeigu žaidžiant Žalgiryje taps aukščiausios klasės krepšininku, normalu, kad turėsime jam mokėti daugiau arba jis išvažiuos kitur. Geriausias pavyzdys Jonas Mačiulis. Buvo abipusė nauda ir žaidėjas tobulėjo, ir komandai padėjo. Kol jis tapo tokiu žaidėju, kokiu yra dabar, jo kontraktas buvo nedidelis, o dabar jau reikia mokėti tiek, kiek priklauso, ir jokių minčių ar klausimų dėl to nekyla. Galų gale, toks modelis naudingas ne tik Žalgiriui, bet ir visam Lietuvos krepšiniui, nes auginame žaidėjus rinktinėms.
- Žalgirio treneriai Rimantas Grigas ir Darius Maskoliūnas, sprendžiant iš rezultatų, savo darbą atliko gerai. Ką manote apie tolesnį bendradarbiavimą?
- Viskas priklauso nuo klubo biudžeto. Jeigu turime planą, kurį galime dėlioti ne vieniems metams, o 3-5, tada gali žiūrėti į priekį, ieškoti galbūt labiau patyrusių, taip sakant, trenerių su antpečiais. O kol to nėra, tai nėra ko ir svarstyti. Kokie gali būti keitimai? R.Grigas savo darbą atliko gerai ir jokių interpretacijų ar dar kažko šiuo klausimu negali būti. Jis laimėjo viską, ką galėjo laimėti, jokių pretenzijų jam nėra, tai - geras treneris, iš mūsų namų, Žalgiryje užaugęs.
- O kaip dalysite savo rūpestį Žalgiriui ir naujajai jūsų vardo krepšinio mokyklos komandai Kaunas?
- Mokykla yra mokykla. Ji turi savo struktūrą, aš į jos veiklą beveik nesikišu, administracija tvarkosi pati. Mano rūpesčiu ir toliau liks Žalgiris.
- Vieša paslaptis, kad derybos su MG Baltic dėl Žalgirio akcijų įsigijimo yra įstrigusios. Galbūt dairotės naujų investuotojų?
- Investuotojų mes dairomės visą gyvenimą. Kaip aš sakau kuo jų bus daugiau, tuo geriau. O derybos su MG Baltic nėra nutrūkusios, galutiniai taškai bus sudėti liepą.
- Ar neplanuojate vykti į Pekiną žiūrėti olimpiados?
- Norėjau važiuoti, stadione pažiūrėti atidarymą, nes olimpiadoje yra tekę tik žaisti, o ne renginius stebėti. Bet bilietų nebuvo. Dabar lyg ir bilietų papildomai atsirado, tai viešbučių nebėra. Negalėjau gi užsakyti viešbučio nežinodamas, ar gausiu bilietus į atidarymą ir varžybas. Ką paskiau ten veikti tame žmonių skruzdėlyne? Tai geriau per televizorių ramiai žiūrėsiu.
- Ar savo malonumui žaidžiate krepšinį?
- Taip, nuolat. Kaune su draugais dukart per savaitę, Ispanijoje dažniausiai vieną sykį.
- Teko girdėti apie naują jūsų pomėgį - triratį motociklą. Kaip sekasi juo važinėti?
- Ačiū Dievui, jau drąsiai važinėju po Kauną. Kažkada reikės juo kirsti ir Lietuvą. Jis yra platus, beveik kaip mašina, skirtas važinėti normaliais keliais, turi stovėti transporto spūstyse.
- Europos futbolo čempionate tikriausiai palaikote ispanus?
- Ne, nors jie šiemet gerai žaidžia. Tik įdomu, kiek toli jie nueis, juk jie visuose Europos ir pasaulio čempionatuose žada daug, o baigia dažniausiai ketvirtfinalyje. Labai patinka olandų žaidimas, grupės varžybose jie nurijo du tokius rimtus kąsniukus. Manau, jų galimybės didelės. Labai didelės atrodė ir portugalų galimybės, gaila, kad jie pasitraukė. Labai jaučiasi prie šios komandos pridėta braziliška rankytė, o man nuo mažens patiko braziliškas futbolas, už juos sirgdavau. Bet negaliu ramiai žiūrėti ir futbolo tarp draugų rengiame totalizatorių, tad negaliu atsipalaiduoti (juokiasi). Tikras darbas vyksta.
Naujienos 
Krepsininkas.net
Prisijungimo Zona
