Penktadienis, tradicinė portalo Krepsininkas.net rubrika „Kelias aukštyn“. Kurį laiką apsistoję ties krepšininkais, kurie jau baigė savo karjerą arba tebėra apsisprendimo kryžkelėje, šįkart pasirinkome kiek kitokį variantą – žaidėją, kurio karjeros pikas galimai vis dar laukia ateityje. Susipažinkite iš arčiau – Adas Juškevičius.
Vardas, pavardė: Adas Juškevičius
Gimimo data: 1989-01-03
Gimimo vieta: Kaunas
Ūgis: 194 cm
Pozicija: įžaidėjas/atakuojantis gynėjas
Kaip ir kiekvieno doro lietuvio gyvenime, Ado Juškevičiaus gyvenime krepšinis atsirado dar ankstyvojoje vaikystėje. Per televiziją stebėdamas įvairias rungtynes bei laidas, susijusias su krepšiniu, kaunietis vėliau mėgindavo atkartoti kiemo aikštelėje – A. Juškevičiaus kieme buvo krepšinio lenta, o ne per toliausiai ir neblogas aikštynas. Niekas pernelyg ir nenustebo, kai sulaukęs aštuonerių, dar paskatintas tėvų, kaunietis ėmė lankyti treniruotes A. Sabonio krepšinio mokykloje. Prabėgus keliolikai metų, pirmasis A. Juškevičiaus treneris Žydrūnas Žvinklis prisiminė, jog jau vaikystėje jo auklėtinis buvo užsispyręs, nepaisė autoritetų, turėjo savąjį „aš“. Atakuojančio gynėjo, retsykiais įžaidėjo pareigas užimdavęs krepšininkas pasižymėjo puikiu pirmuoju žingsniu, prasiveržimu, metimu. Atakų organizatoriaus pareigas A. Juškevičiui tekdavo prisiimti tada, kai negalėdavo žaisti jo komandos draugas – taip pat gerai šalies krepšinio gerbėjams pažįstamas Šarūnas Vasiliauskas. Be to, toje pačioje 1989-aisiais metais gimusių vaikinų komandoje žaidė ir tokie žaidėjai, kaip Vytenis Lipkevičius ar Siimas Sanderis-Vene. Turėdamas tokią komandą, Ž. Žvinklis ją ruošė tik vienam tikslui – pergalėms čempionatuose. Būtent šios kartos „saboniukai“ triskart laimėjo Lietuvos moksleivių krepšinio lygos pirmenybes, nors stiprias sudėtis turėdavo ir varžovai – pavyzdžiui, kauniečiams tekdavo varžytis su Š. Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtiniais, tarp kurių buvo Simas Buterlevičius ir Mindaugas Kuzminskas.
Esant tokiems rezultatams, būtų buvę keista, jeigu A. Juškevičiumi nebūtų susidomėję Lietuvos jaunučių rinktinės bei įvairių klubų treneriai. Šešiolikmetis gynėjas kišenėje jau turėjo kontraktą su Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipa bei pateko į šalies jaunučių rinktinę. Iš viso kaunietis spėjo pereiti per visų pakopų jaunimo rinktines. Pirmosios dvi vasaros Europos čempionatuose nebuvo labai džiuginančios – Lietuvos atstovai dukart iš eilės užėmė ketvirtąją vietą. Situacija pasitaisė po metų, kai devyniolikmetis A. Juškevičius buvo pakviestas į dvidešimtmečių rinktinę, kuri senojo žemyno jaunimo pirmenybėse iškovojo sidabrą. Epopėja su jaunimo rinktinėmis baigėsi dar po metų, 2009-aisiais. Vis dėlto tąsyk pirmenybės buvo pavadintos sudužusių vilčių čempionatu. Lietuvos jaunimo rinktinė buvo surinkta pačios pajėgiausios sudėties: be A. Juškevičiaus, Š. Vasiliausko, V. Lipkevičiaus joje žaidė Donatas Motiejūnas, Vaidas Čepukaitis, Žygimantas Janavičius bei kiti perspektyvūs krepšininkai. Vis dėlto net ir stipriausia sudėtis negarantuoja apdovanojimų – Rimvydo Samulėno treniruojama rinktinė iš tolimesnių kovų turėjo pasitraukti jau ketvirtfinalyje. Pasibaigus pirmenybėms šalies žiniasklaidoje pylos gavo visi, išskyrus A. Juškevičių. Nepaisydamas prieš čempionatą draugiškose rungtynėse lūžusios nosies, gynėjas žaidė rezultatyviausiai ir naudingiausiai visoje komandoje – 13,2 taško ir 12,3 naudingumo balo.
Kaip gi tuo metu A. Juškevičiui sekėsi klubiniame krepšinyje? 2005-aisiais prasidėjusi stažuotė Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniavusioje „Žalgirio“ dublerių ekipoje tęsėsi tris sezonus, kitaip tariant, iki tol, kol jaunieji žalgiriečiai tapo stipriausia komanda visoje NKL. Tuomet su didžiąja komandos dalimi laukė persikėlimas į LKL ir žaidimas naujai įkurtame Kauno „Kaunas Triobet“ klube. Viso sezono metu rezultatyviai ir naudingai rungtyniavęs A. Juškevičius savo pasirodymu tikrai galėjo būti patenkintas, tačiau tam tikras kartėlis vis tiek liko. „Žalgirį“ ėmus purtyti finansinei krizei klubo vadovai nutarė atsigręžti į pigiau kainuojantį jaunimą, ir iš „Kaunas Triobet“ pasikvietė Š. Vasiliauską, Vytenį Čižauską, Artūrą Milaknį bei Povilą Butkevičių, o štai A. Juškevičius taip ir liko nepakviestas. Gynėjas neslėpė savo nusivylimo, tačiau treniravosi su dviguba energija, ir tai davė vaisių – jau kitą sezoną jis papildė „Žalgirio“ gretas. Žinoma, tokio aukšto meistriškumo klube, kuriame žaidė nemažai aukštesnio lygio žaidėjų, rasti savo vietą kauniečiui sekėsi sunkiai. LKL pirmenybėse jis dar žaisdavo po beveik 15 minučių per mačą, o štai Eurolygoje daugiausia laukdavo atsarginių suolelis. Netgi toje pačioje LKL, atėjus atkrintamųjų varžybų metui, minučių kiekis sumenko ganėtinai ženkliai. Motyvuodami tuo, kad A. Juškevičiui reikia daugiau žaidybinio laiko, „Žalgirio“ valdyba nutarė gynėją paskolinti Prienų „Rūdupiui“. Čia kaunietis pradėjo šaudyti su ryškiais blyksniais. 13,5 taško ir 4,1 rezultatyvaus perdavimo, daug įsimintinų rungtynių, o pats „Rūdupis“ sezoną baigė su dviem bronzomis: LKF taurės ir LKL pirmenybių. Antroji bronza dar užtikrino teisę Prienų klubui kitą sezoną žaisti Europos taurėje, tačiau pats A. Juškevičius taikė aukščiau – vėl grįžti į „Žalgirį“. Vis dėlto net ir puikus sezonas vietos Lietuvos grando sudėtyje negarantuoja. Į Kauno klubą atvykus visam būriui tose pačiose pozicijose žaidžiančių krepšininkų, Adui geriausiu atveju būtų likęs sėdėjimas ant suolelio, tad „Žalgiris“ gynėją vėl paskolino – šįkart jis turėjo keltis į Kauno „Kauną“, bet po savaitės paaiškėjo, kad jis vėl grįžta į „Rūdupį“. Apie sezoną Prienuose geriausiai pasako tas faktas, jog po jo kaunietis pirmą kartą buvo pakviestas į nacionalinės rinktinės stovyklą.
Debiuto rinktinėje oficialiose varžybose teko palaukti ne vienerius metus, per kuriuos A. Juškevičiui teko atlaikyti ne vieną smūgį. Nepatekęs į olimpinę 2012-ųjų rinktinę, gynėjas puoselėjo viltis būti tarp Lietuvos atstovų kitąmet, tačiau tada laukė vienas sunkiausių smūgių. Kaunietis liko paskutiniuoju, tryliktuoju žaidėju ir skaudančia širdimi turėjo palikti rinktinę. Nedaug iki istorijos pasikartojimo trūko ir 2014-ųjų pasaulio čempionate. A. Juškevičius, visą pasirengimo ciklą konkuravęs dėl antrojo įžaidėjo pozicijos su savo senu draugu Š. Vasiliausku, konkurencinę kovą pralaimėjo ir vėl liko tryliktuoju. Tačiau šansas vėl grįžti į rinktinę atsirado paskutinėse draugiškose rungtynėse traumą patyrus pagrindiniam rinktinės dispečeriui Mantui Kalniečiui. Čempionatą A. Juškevičius pradėjo kaip antrasis įžaidėjas, bet ne itin sėkmingai startavus Š. Vasiliauskui jis sulaukė savo šanso. Jau pirmajame mače jis įmetė 8 taškus ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus, o po 20 įsūdytų taškų į Pietų Korėjos krepšį iki pat pirmenybių pabaigos perėmė pagrindinio rinktinės įžaidėjo vietą. Kol kas tai buvo vienintelis čempionatas, kuriame A. Juškevičius galėjo mėgautis pagrindinio įžaidėjo role – praleidęs metus, gynėjas į rinktinę grįžo 2016-ųjų Rio deŽaneiro olimpinėms žaidynėms, tačiau jose dalyvaujant Mantui Kalniečiui, pirmojo numerio pozicija akivaizdžiai buvo okupuota. Šiek tiek pritrūko ir sportinės sėkmės – 2014-aisiais rinktinė liko ketvirta, o olimpiadoje turėjo pasitraukti ketvirtfinalyje, tad A. Juškevičiaus apdovanojimų kraitis su nacionaline rinktine iki šiol lieka tuščias.
Klubiniame krepšinyje kelias taip pat buvo permainingas. Vieną sezoną grįžęs į „Žalgirį“ ir pirmą kartą užsimovęs LKL čempiono žiedą kaunietis nusprendė paragauti legionieriaus duonos, prieš 2013/2014 metų sezono pradžią sukirsdamas rankas su Brėmerhafeno „Eisbaren“ ekipa (Vokietija). Komanda, kurios gretose buvo daug jaunimo, buvo puikus šansas grūdintis A. Juškevičiui. Nors nepavyko išvengti fizinių duobių, kuriose atsiliepė visą vasarą trukęs sportavimas su rinktine, nuo naujųjų metų viskas geriau klostėsi tiek komandai, tiek pačiam krepšininkui. Vis tik laiko išgelbėti sezoną pritrūko – „Eisbaren“ užėmė 12 vietą ir nepateko į Vokietijos pirmenybių atkrintamąsias varžybas. Po sezono gynėjui pasiūlymų netrūko, ir atsakingai rinkdamasis klubus jis pasirinko variantą, kuris daugumai buvo bent jau šiek tiek netikėtas – Vilniaus „Lietuvos rytas“. Nuo pat mažens „Žalgirio“ sistemoje augęs kaunietis pasuko į kitą stovyklą, kurioje bent jau tuos du sezonus, per kuriuos A. Juškevičius žaidė Vilniuje, buvo pakankamai nemažai nestabilumo. Per du sezonus pasikeitė net penki vyriausieji treneriai, kurių kiekvienas turėjo savo žaidimo modelį ir braižą, ir kiekvienas gynėjui savo plane numatė skirtingą vietą. Natūralu, jog tokioje situacijoje sunku pademonstruoti geriausią savo žaidimą, ir nuolatos bangavo paties A. Juškevičiaus rezultatai. Komandos žaidimas taip pat vertintinas dviprasmiškai. Nors ir pavyko iškovoti Karaliaus Mindaugo taurę, LKL sidabras, o ypač bronza neturėtų džiuginti nei pačios komandos, nei jos sirgalių. Galbūt nenorėdamas dar kartą patekti į tokį verpetą naująjį klubą gynėjas rinkosi labai atsakingai – tik praleidęs du sezono mėnesius jis pasirinko Saragosos „Tecnyconta“ ekipą, žaidžiančią Ispanijos pirmenybėse. Galbūt čia A. Juškevičius kartu su savo tautiečiu ir bendraklubiu Martynu Gecevičiumi vėl iššaus taip, kad abu bus pakviesti į rinktinę?
