Pastaruoju metu, kalbant apie Lietuvos krepšinio lygos batalijas vis dažniau linksniuojamas Šiaulių „Šiaulių“ klubo pavadinimas. Saulės miesto ekipa kiek netikėtai grįžo į kovą dėl išlikimo lygoje, ir tai, kas prieš keletą mėnesių atrodė neįmanoma, dabar jau visai pasiekiama. Šia proga portalas Krepsininkas.net šiandien prisimins vieną iš „Šiaulių“ legendų, dabartinį klubo prezidentą Mindaugą Žukauską.
Vardas, pavardė: Mindaugas Žukauskas
Gimimo data: 1975-08-24
Gimimo vieta: Šiauliai
Ūgis: 201 cm
Pozicija: lengvasis krašto puolėjas
Mindaugo Žukausko kelias krepšinyje prasidėjo, galima sakyti, tradiciniu būdu - į pirmąją treniruotę jį nuvedė tėvai. Taip mažasis šiaulietis nuo pat pirmosios klasės matė sporto salę ir oranžinį kamuolį. Kaip prisimena pats M. Žukauskas, neištikimas krepšiniui jis buvo viso labo tris dienas: dvi dienas mėgino užsikabinti rankinyje, vieną - lengvojoje atletikoje. Vis dėlto nei vienoje, nei kitoje sporto šakoje jis neįžvelgė kažko, dėl ko ten vertėtų pasilikti, ir grįžo atgal į krepšinį. O už tai, kad mes ir šiandien puikiai pamename M. Žukausko pavardę, bene labiausiai reikėtų dėkoti žmogui, kuris į priekį vedė visą Šiaulių krepšinį - Antanui Sireikai. Būtent šis strategas tapo pirmuoju šiauliečio treneriu. Tai, kaip M. Žukauskas noriai dirbo petys petin su treneriu, puikiai parodo tai, jog jis nepraleisdavo nė vienos rytinės treniruotės, nepaisant to, kad jos vykdavo anksti ryte dar prieš pamokas. Atkaklus darbas vaisių davė greitai. Vos šešiolikos sulaukęs Mindaugas buvo pakviestas į Šiaulių „Kelininko“ ekipą, kuri tuo metu dar žaidė Lietuvos krepšinio A lygoje (dab. NKL), o komandos sudėtyje kaip žaidėjas dar buvo ir pats A. Sireika. Kurį laiką dar grūmęsi LKAL, 1993/1994 m. sezone Saulės miesto atstovai užėmė antrąją vietą lygoje ir pravėrė LKL duris. Tarp geriausių šalies komandų nepasimetė nei komanda, pakeitusi pavadinimą ir pasivadinusi „Šiauliais“, nei M. Žukauskas. Jau debiutiniame sezone jis rungtyniavo vidutiniškai kone 30 minučių, per kurias pasižymėdavo 13 taškų, 4,4 atkovoto kamuolio ir tuo ginklu, kuriuo jis garsėjo ir vėliau - gynyba. Po metų viskas buvo dar geriau: 34 minutės, 19,4 tšk., 5,3 atk. kam., dar geresnė gynyba.
Tokie M. Žukausko rodikliai nepraslydo pro akis Lietuvos rinktinių treneriams. Po antrojo sezono LKL 1996-ųjų vasarą jis sužaidė dvejose pirmenybėse. Pirmosios - Europos jaunimo čempionatas, tapęs auksiniu: lietuviams visame Senajame žemyne neprilygo niekas. Antrasis turnyras buvo toks, į kurį pats M. Žukauskas vargu ar tikėjosi patekti - olimpinės žaidynės Atlantoje. Šiaulietis pateko tarp 16 krepšininkų, kurie turėjo šansus patekti į olimpiadą - iki jos likus mėnesiui buvo būtina atsiųsti 12 pagrindinių ir 4 atsarginių krepšininkų pavardes, kuriems bus išduodami olimpiniai pasai. M. Žukauskas atsidūrė tarp atsarginių, tačiau konkurencinėje kovoje taip sublizgėjo, jog nukonkuravo keletą savo kolegų ir jau pirmaisiais metais rinktinėje pateko i svarbiausią pasaulio sporto renginį. Čia jis atliko anaiptol ne statisto vaidmenį, kartais gaudamas vienas svarbiausių užduočių. Ketvirtfinalio rungtynėse treneris Vladas Garastas M. Žukauskui patikėjo dengti Graikijos rinktinės lyderi Niką Ekonomu. Atsitiko taip, jog vienas rezultatyviausių turnyro žaidėjų aikštelę paliko pelnęs vos vieną tašką, o lietuviai sutriuškino graikus 99:66. Su panašiomis užduotimis šiaulietis žengė į aikštelę ir bronziniame finale. Vieni už visus grūmęsi starto penketo žaidėjai (atsarginiai nepelnė nė vieno taško) po dramatiškos kovos sugebėjo įveikti Australijos rinktinę 80:74 ir nutiesti Lietuvai kelią į antrąją olimpinę bronzą.
Grįžęs iš Atlantos M. Žukauskas dar metus pažaidė gimtuosiuose Šiauliuose, o vėliau žengė didelį žingsnį pirmyn savo karjeroje – jį savo treniruojamame Kauno „Žalgiryje“ panoro matyti naujasis Lietuvos rinktinės strategas Jonas Kazlauskas. Sutapimas ar ne, tačiau su puolėjo atėjimu prasidėjo didžiosios kauniečių pergalės: 1998-aisiais laimėta Europos taurė, 1999-aisiais – NEBL ir Eurolyga. Šiuose sezonuose M. Žukauskas į žaidimą dažniausiai įsitraukdavo nuo atsarginių suolelio, tačiau rungtyniaudavo naudingai ir ilgai. Vien ko vertas šiauliečio debiutas Eurolygoje: pirmojo kėlinio viduryje pakilęs nuo atsarginių suolelio, jis iš karto į varžovų, Stambulo „Fenerbahce“, krepšį sušėrė tris tritaškius iš eilės, o iš viso pelnė 17 taškų, žaidęs 24 minutes. Apskritai, Eurolygoje M. Žukauskas iš trijų taškų zonos atakavo neįtikėtinu taiklumu: tikslą pasiekė 23 tritaškiai iš 47 (48,9 proc.). Kitą sezoną šis procentas šiek tiek sumažėjo dėl suprantamos priežasties. „Žalgiriui“ tapus Eurolygos čempionu lyderius išgraibstė Europos turtingieji, o M. Žukauskas buvo vienas iš nedaugelio, nusprendusių likti Kaune. Dėl to dėmesys ir viltys su Mindaugu išaugo dar labiau: jis tapo ne tik starto penketo žaidėju, bet ir komandos kapitonu. O tritaškių pataikymo procentas, kurį mes įvardijome kaip smuktelėjusį, siekė 43,2% (32/74), kas nepadarytų gėdos jokiam snaiperiui. Dėl išaugusio žaidimo laiko taip pat išaugo ir visų kitų žaidimo komponentų rodikliai. Deja, vien tik komandos kapitono pastangų buvo maža. „Žalgiris“ ne tik neapgynė Eurolygos titulo, neišeidamas iš grupės turnyro, bet ir pirmą kartą prarado LKL čempionų vardus – titulą iš kauniečių paveržė Vilniaus „Lietuvos rytas“.
Po šio sezono M. Žukauskas pradėjo legionieriaus karjerą, pirmąja stotele užsienyje pasirinkdamas Liublianos „Union Olimpija“ ekipą. Slovėnijos krepšinio flagmanas nė už ką nesiruošė užleisti savo pozicijų, ką parodė ir 2000/2001 m. sezonas. Lietuvis tąkart tapo Slovėnijos čempionu ir taurės laikotarpiu, vidutiniškai mesdamas po 10,4 taško. Kitais metais Mindaugas pakeitė kryptį ir pasuko į Italiją, į Sienos „Montepaschi“. Vargu ar pats šiaulietis tuo metu tikėjosi, kad Italija jam taps savotiškais antraisiais namais – čia jis praleido net aštuonis sezonus iš eilės. Sienoje praleisti penkeri metai, per kuriuos, kaip jau tapo tradicija, didžiausios pergalės prasidėjo, atėjus M. Žukauskui. Būtent pirmajame lietuvio sezone Sienoje „Montepaschi“ iškovojo savo pirmąjį titulą, Saportos taurės (dab. Europos taurė) finale įveikdami Valensijos „Pamesą“. Kitąmet ši Italijos ekipa tapo antrąja ekipa, kuri debiutuodama Eurolygoje sugebėjo prasimušti net iki finalo ketverto (pirmoji buvo Kauno „Žalgiris“). Dar po metų „Montepaschi“ pagaliau iškovojo ir šalies čempionų titulą, visus priešininkus atkrintamosiose varžybose nušlavusi sausais rezultatais. Tiesa, čia ir teko pristabdyti. Per likusius du M. Žukausko sezonus Sienoje klubas iškovojo tik Italijos supertaurę, o paskutiniaisiais metais sužaidė taip, kad Eurolygoje neperžengė grupės etapo, o savo šalyje taip pat atkrintamąsias varžybas paliko taip anksti, jog prarado vietą stipriausiame Europos turnyre. Nepaisant to, šiaulietis norėjo pasilikti Sienoje, kuri jau tapo sava, bet klubo vadovai turėjo kitą nuomonę, ir Mindaugas persikėlė į kitą Italijos komandą, Pezaro „Scavolini“. Tiesa, reikia pabrėžti, kad labai nedaug pritrūko ir iki grįžimo į „Žalgirį“, tačiau tuometinis krepšininko agentas Maurizio Balducci paprašė sumos su tokiu antkainiu, kuris kažkodėl buvo taikomas išskirtinai Lietuvos klubams. Sužinojęs tai, puolėjas iškart nutraukė ryšius su savo agentu ir naująjį klubą susirado pats. Eilinį kartą M. Žukauskas atnešė pergales – antrajame Italijos divizione žaidusi „Scavolini“ išsikovojo teisę žaisti tarp stipriausių šalies ekipų. Dar dvejus metus likęs Pezare, lietuvis nusprendė, jog Italijos jam jau gana, ir jau sulaukęs 34-erių grįžo ten, kur viskas prasidėjo – į Šiaulius. Dar tris metus pažaidęs gimtajame mieste, vėl būdamas A. Sireikos auklėtiniu M. Žukauskas spėjo pasidabinti dvejomis bronzomis – LKL ir LKF taurės, kol pasibaigus 2011/2012 metų sezonui prieš savo 37-ąjį gimtadienį paskelbė apie karjeros pabaigą.
Kalbėdami apie karjerą rinktinėje, užsiminėme tik apie pirmuosius šiauliečio metus joje. Tačiau tai tebuvo debiutas – nuo to laiko M. Žukauskas Lietuvos garbę gynė net devynias vasaras iš eilės, praleidęs tik 2000-ųjų olimpiadą. Tokiu būdu į jo kraitį, be Atlantos olimpinės bronzos, dar įkrito apdovanojimas, iki šiol apipintas legendomis – Europos čempionato auksas. Kuo jau kuo, savo gynybiniais sugebėjimais Mindaugas prie šio laimėjimo prasidėjo itin svariai – vien ko vertas tas faktas, jog grupės varžybose jis sugebėjo uždengti ir išvesti iš kantrybės patį Dirką Nowitzkį. Petys petin su A. Sireika ir po auksinės pergalės dirbusio M. Žukausko karjera rinktinėje baigėsi tuo pačiu metu, kaip ir trenerio – po 2006-ųjų pasaulio čempionato. Nors apdovanojimų karjera ir pašykštėjo (iškovoti tik du medaliai), tačiau tie medaliai buvo išskirtiniai – olimpine bronza ir Europos auksu pasigirti gali labai retas. Svarbiausia, kad visos šios pergalės M. Žukauskui visiškai neapsuko galvos – jis ir toliau liko ramiu žmogumi tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, tyliai, ramiai dirbantis savo darbą, kuris ne visada pastebimas, tačiau visada jaučiamas.
