Tradicinės portalo Krepsininkas.net rubrikos „Kelias aukštyn“ taikiklyje šiandien atsidūrė klaipėdietis, kurio karjeros pikas dar turėtų būti ateityje, bet šis žaidėjas jau dabar yra įrodęs, jog potencialas yra išties didžiulis. Jei ne nuolatos kamuojančios traumos, greičiausiai jau dabar jis žaistų dar aukštesniame lygyje, tačiau ir dabar apie jį daug kas kalba. Tai – Arnas Butkevičius.

Vardas, pavardė: Arnas Butkevičius

Gimimo data: 1992-10-22

Gimimo vieta: Klaipėda

Ūgis: 196 cm

Pozicija: lengvasis krašto puolėjas

Arnas Butkevičius yra vienas iš tų krepšininkų, kurie juo tapo ne tiek patys to norėdami, kiek vykdydami tėvų norus. Jaunasis klaipėdietis, būdamas šešerių metų, pirmą kartą į krepšinio treniruotę buvo atvestas savo tėvo, kuris nepaisė sūnaus noro žaisti futbolą. A. Butkevičiui užteko pasitreniruoti vos pusę metų, kad panorėtų krepšinį mesti, bet tėvas griežtai nukirto bet kokius tokius bandymus – į treniruotes vaikščioti vis tiek teko. Pradžioje niekuo neišsiskyręs iš savo bendraamžių klaipėdietis vėliau pradėjo kilti tiek komandos draugų, tiek pirmojo trenerio Lino Kaziulionio akyse. O pergalės skonį A. Butkevičius pajuto jau pirmajame rimtesniame turnyre – Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionate „Pirmasis iššūkis“. 2003/2004 metų sezone Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos dvylikamečių komanda tapo pačia stipriausia ekipa visoje Lietuvoje. Tai buvo vienintelis titulas puolėjo karjeroje MKL, bet anaiptol ne paskutinis dar jaunučių amžiuje, o ir MKL prizinių vietų netrūko: jaunučių čempionatuose iškovoti sidabras ir bronza, perėjus į jaunių amžių pasiekta dar viena antroji vieta. Už MKL ribų sekėsi kur kas geriau, net ir tarptautiniame fronte. Nuo 2006 metų keturiolikmetis, penkiolikmetis ir šešiolikmetis A. Butkevičius į savo taupyklę įsimetė Lietuvos jaunučių sporto žaidynių auksą, Šiaurės Europos jaunių krepšinio lygos (NEYBL) aukščiausios prabos apdovanojimą, dar po metų drauge su klaipėdiečiais tame pačiame turnyre liko antras.

Vis dėlto vaikų ir jaunimo krepšinis yra visiškai kitame lygyje, lyginant su vyrų krepšiniu. A. Butkevičius pirmąjį rimtą kovos krikštą gavo Regionų krepšinio lygos (RKL) pirmenybėse, patekęs į Neringos „Kuršių“ ekipą. L. Kaziulionis, gavęs pasiūlymą treniruoti neringiškius, į savo komandą pasikvietė ir sezono pradžioje dar septyniolikos neturėjusį auklėtinį iš V. Knašiaus krepšinio mokyklos. Kietą fizinį krepšinį mėgęs klaipėdietis nepasimetė kone dukart vyresnių vyrų tarpe, nevengdamas kontakto, žaidimo vienas prieš vieną. „Kuršių“ gretose A. Butkevičius turėjo galimybę tapti ir kur kas universalesniu žaidėju – daugiausiai atakuojančiu gynėju ir lengvuoju krašto puolėju žaidusiam krepšininkui teko mokytis ir įžaidėjo amato, abiems šios pozicijos komandos draugams išvykus žaisti į Klaipėdos „Neptūną“. Tokios progos jis nepraleido, stengdamasis tobulinti savo silpnąsias vietas ir vis dažniau naudodamas savo pagrindinį ginklą – prasiveržimus po krepšiu. Pats A. Butkevičius nebuvo patenkintas savo metimu iš vidutinio nuotolio ir kamuolio valdymu kaire ranka. Vis dėlto tokie trūkumai greičiausiai nelaikyti esminiais ir juos nukonkuravo privalumai, nes iš RKL į Lietuvos krepšinio lygą (LKL) iškart patenka ne bet kas, o klaipėdiečiui tai padaryti pavyko. Pabaigęs sezoną „Kuršių“ ekipoje, kurioje per 30 minučių vidutiniškai rinko po 16,1 taško, A. Butkevičius perėjo į tikrąją jaunųjų talentų kalvę – Vilniaus „Sakalų“ komandą. Sostinės klubas tuo metu jau išgyveno ne pačius geriausius laikus – biudžetas susitraukė, sudėtis dar labiau atjaunėjo, o klubo prezidentas Vytautas Kiaušas net neslėpė, kad pagrindinis „Sakalų“ tikslas yra nelikti paskutiniems. Negana to, pirmasis A. Butkevičiaus sezonas sostinėje vargu ar gali būti taip įvardytas – „Sakalai“ tais metais negalėjo rungtyniauti Vilniuje dėl itin prastų sąlygų „Ekinstos“ sporto salėje (žiemą temperatūra joje nukrisdavo iki 12 laipsnių šilumos šilčiausioje salės vietoje, o dušuose po rungtynių galėdavo nebūti vandens). Šakiuose namų mačus žaidę „Sakalai“ buvo tarp autsaiderių, o A. Butkevičius nesugebėjo išsikovoti vietos komandos startiniame penkete. Išbėgęs į aikštelę klaipėdietis toli gražu nebuvo puolimo lyderis – jis per visą sezoną nė karto nepelnė dviženklio taškų skaičiaus, bet visa tai kompensavo gera gynyba. Tai ypač išryškėjo antrajame sezone „Sakaluose“, kada minučių skaičius aikštelėje kone patrigubėjo (nuo 10 iki 28 minučių), nors įspūdingo šuolio pelnytų taškų grafoje taip ir neužfiksuota. Nors vilniečiai ir murkdėsi turnyrinės lentelės dugne, A. Butkevičius turėjo unikalią galimybę mokytis krepšinio paslapčių ne tik iš kur kas labiau patyrusių varžovų, bet ir komandos draugų veteranų, tokių kaip Rolandas Matulis ar Virginijus Sirvydis.

Mūsų šiandienos herojaus gimimo metai turėtų daug sakyti net ir tiems krepšinio gerbėjams, kurie oranžinio kamuolio sportu nesidomi diena iš dienos. 1992 metų karta žinoma kaip ta Lietuvos rinktinė, kuri iš eilės šlavė visus aukščiausios prabos apdovanojimus visuose čempionatuose. Pirmą kartą į šią „auksinę“ komandą A. Butkevičius pateko būtent žaisdamas „Sakaluose“ prieš 2011 metų pasaulio jaunių U19 pirmenybes Latvijoje. Patekimas buvo netgi netikėtai sėkmingas – klaipėdietis toli gražu nešildė suolelio, o kiekviename mače Lietuvos rinktinei padėdavo bent po 15 minučių, grupių etape ir dar daugiau. Bene labiausiai Lietuvoje A. Butkevičius nuskambėjo rungtynėse su JAV rinktine, kada jis ne tik pasižymėjo rezultatyvumu, įrodė, jog yra fiziškai pajėgus grumtis net ir su užjūrio krepšininkais, bet ir atliko įspūdingą dėjimą prasiveržęs pro galinę liniją, kuris tapo vienu gražiausių visame čempionate. Šis dėjimas tarsi simbolizavo visą Lietuvos rinktinės žygį – triuškinantis, nepaliekantis abejonių, kas čia yra stipriausi. Net ir finale lietuviai nesusidūrė su rimtesniu pasipriešinimu, tas pats A. Butkevičius atakavo be klaidų, ir kuo viskas baigėsi, jūs puikiai prisimenate. Tiesa, kol devyni iš dvylikos komandos narių galėjo išsiskirstyti ir švęsti, trys krepšininkai turėjo važiuoti į kitas rinktines: Jonas Valančiūnas prisijungė prie vyrų, o Dovydas Redikas ir A. Butkevičius – prie metais vyresnių jaunuolių, besiruošiančių dvidešimtmečių Europos čempionatui Ispanijoje. Šios pirmenybės labai aiškiai parodė, kad niekada negalima užmigti ant laurų, nes iš padangių galima skaudžiai trenktis į žemę. Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė patyrė fiasko, užėmusi vos keturioliktą vietą ir tik paskutiniosiose rungtynėse išvengusi iškritimo į B divizioną. Kaip jūs galvojate, kas buvo po metų? Teisingai – vėl auksas! Net ir be J. Valančiūno lietuviai užėmė aukščiausią garbės pakylos laiptelį, o prie to svariai prisidėjo ir A. Butkevičius. Stabiliai gerai žaidimu pasižymėjęs puolėjas eilinį kartą įrodė, jog jo perspektyvos yra tikrai didžiulės, ir jis yra pasiryžęs žengti į didįjį krepšinį.

Po dviejų sezonų „Sakaluose“ ir štai tokių vasarų rinktinėse klaipėdietis ir šoktelėjo į priekį, ir šiek tiek  bloškėsi atgal. Su A. Butkevičiumi sutartį pasirašė Kauno „Žalgiris“, bet laikinosios sostinės klubas savo naujoką iškart paskolino Panevėžio „Lietkabeliui“. Panevėžyje puolėjas jautėsi tiesiog puikiai – jis darė viską, ką norėjo ir ką galėjo, taip sugebėdamas įsiveržti į naudingiausių LKL žaidėjų penketuką. Deja, tame pačiame sezone prasidėjo tai, ko taip nenori kiekvienas sportininkas – traumos. Lietuvos krepšinio federacijos taurės rungtynėse su Prienų „Prienais“ A. Butkevičiui lūžo nosis. Aikštelėje mes vėl jį pamatėme tik po mėnesio, tačiau vilkint kitos komandos aprangą – puolėjas gavo galimybę atstovauti gimtojo miesto „Neptūnui“. Ten jis liko ir kitąmet, nors netrūko kalbų, kad klaipėdietį į savo gretas pasiims „Žalgiris“. Spėjus sužaisti vos vieną mačą A. Butkevičių vėl ištiko nesėkmė – lūžęs pėdos kaulas, dėl kurio teko praleisti pusę sezono. Sugrįžus į aikštelę laukė dar viena kojos trauma, klaipėdietį dviems mėnesiams palikusi užribyje. Nežinia, ar dėl šių, ar dėl kitų priežasčių Lietuvos čempionai sutarties A. Butkevičiui nebepasiūlė, ir jis nusprendė dar bent porai metų likti gimtajame mieste, ypač turint omenyje tai, kad „Neptūnas“ 2014/2015 metų sezone sulaukė istorinės galimybės debiutuoti Eurolygos varžybose. Vos prasidėjus naujiesiems krepšinio metams puolėjui lūžo skruostikaulis, tačiau tuo traumos sezone apsiribojo. Nelaimėms palikus ramybėje A. Butkevičių, pastarasis pagaliau pajuto žaidimo ritmą ir vėl galėjo prisiminti, ką reiškia mėgautis krepšiniu. Jis, kaip tikras lyderis, mėgaudavosi žaisdamas su stipriais varžovais – pusfinalyje į „Lietuvos ryto“ krepšį laimėtame mače namuose įmetė 20 taškų (asmeninis rezultatyvumo rekordas LKL atkrintamosiose varžybose) ir sėkmingai tampė nervus visiems, kurie mėgino pulti prieš jį. Sėkmingą sezoną šiek tiek apkartino jo finišas – „Neptūnas“, iš paskutiniųjų kovojęs dėl vietos finale, suklupo ir buvo palaužtas dar ir Utenos „Juventus“ klubo, nustūmusio klaipėdiečius nuo pakylos. Ant jos „Neptūnas“ grįžo su tokiu trenksmu, apie kurį kalbos nenutyla ir dabar. LKL finalas ir vienas gražiausių visų laikų lygos pusfinalių, kurio dalimi buvo ir A. Butkevičius. Titaniškomis pastangomis pasiekę finalą klaipėdiečiai jame jau neprilygo „Žalgiriui“, eilinį kartą tapusiam Lietuvos čempionu. A. Butkevičiui tai turėjo būti itin skaudu, nes jau pirmosiose finalo serijos rungtynėse Kaune jis nesėkmingai nusileido ant parketo, patyrė traumą ir į aikštelę negrįžo iki šiol. Visą pasirengimo ciklą „Neptūnas“ vertėsi be savo puolėjo ir tai turės daryti dar mažiausiai du, blogiausiu atveju – net penkis mėnesius. Belieka palinkėti, kad su šia trauma pagaliau užsibaigtų jų virtinė ir mes vėl galėtume matyti efektingai ir efektyviai žaidžiantį A. Butkevičių.