Praėjusią savaitę savo 33-iąjį gimtadienį atšventė ilgametis Kauno „Žalgirio“ kapitonas, rezultatyviausias Eurolygos lietuvis istorijoje, dešimt kartų Lietuvos čempionas, daugybės kitų titulų savininkas ir laimėtojas Paulius Jankūnas. Portalas Krepsininkas.net savo rubrikoje „Kelias aukštyn“ pažvelgs būtent į jo karjeros vingius.
Vardas, pavardė: Paulius Jankūnas
Gimimo data: 1984-04-29
Gimimo vieta: Kaunas
Ūgis: 205 cm
Pozicija: sunkusis krašto puolėjas
Priešingai daugumai būsimųjų krepšininkų, kurie nuo pat mažens būna itin aktyvūs, nenustygstantys vietoje, Paulius Jankūnas vaikystėje buvo ramus ir išlaikytas vaikas. Dėl šios priežasties jis toli gražu ne iškart apsisprendė pasukti į krepšinį. Tik pradėjęs eiti į mokyklą Paulius mėgino save tautiniuose šokiuose, bet po kurio laiko susidomėjimas išblėso ir į užsiėmimus jis važiuodavo nenoriai. Nenorėdami sūnaus palikti be užsiėmimo po pamokų, tėvai pradėjo ieškoti alternatyvų, ir čia į pagalbą atėjo... Mantas Kalnietis. Būsimasis ilgametis komandos draugas „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje pasiūlė ketvirtokui P. Jankūnui pabandyti krepšinį. Tokiu būdu vienuolikmetis kaunietis pasuko į šią sporto šaką ir čia liko ilgam. P. Jankūnas nebijodavo atsikelti anksčiau, kad suspėtų į treniruotes pusę aštuonių ryto, bet tuo pačiu neapleido ir mokslų. Tai greitai davė vaisių. Neilgai trukus jis tapo „Žalgirio“ sistemos dalimi ir į viršų kopė tiesiog septynmyliais žingsniais. Vos sulaukęs aštuoniolikos jis ne tik žaidė „LKKA-Žalgirio“ ekipoje Lietuvos krepšinio A lygoje, tačiau ir ją nuvedė iki čempionų titulo. Žalgiriečių dubleriai finalo serijoje su Šilutės „Šilute“ nepralaimėjo nė vieno susitikimo ir užtikrintai tapo stipriausia komanda LKAL. Pats P. Jankūnas finale tiesiog dominavo. Vien ko verta jo statistika pirmajame finalo serijos mače: 48 taškai, 21 atkovotas kamuolys (serijos vidurkiai – 28 tšk. ir 18 atk. kam.). Nieko nuostabaus, jog būtent šis puolėjas ir tapo naudingiausiu sezono žaidėju. O akylesni krepšinio sirgaliai Paulių galėjo pastebėti netgi prieš prasidedant šiam puikiam sezonui. Kaunietis dalyvavo 2002-ųjų metų Europos jaunių krepšinio čempionate, kur taip pat rungtyniavo labai gerai: 11,8 taško, 8,3 atkovoto kamuolio. Pritrūko tik medalių – Lietuvos rinktinė prasibrovė į stipriausiųjų ketvertą, bet du pralaimėjimai paeiliui paliko mūsiškius ketvirtojoje pozicijoje.
Čempiono ir naudingiausio žaidėjo titulas atvedė P. Jankūną ten, kur svajoja žaisti dauguma būsimųjų krepšininkų – į Kauno „Žalgirį“. Prieš naujuosius išbandymus buvo abejojančių, ar devyniolikmetis puolėjas visus juos atlaikys, bet kritikai buvo pritildyti dar prieš prasidedant naujiesiems krepšinio metams. Iš pasaulio jaunių krepšinio čempionato P. Jankūnas parsivežė sidabro medalį, o aikštelėje dirbo už tris – beveik 15 taškų ir 12 atkovotų kamuolių vidurkis kalba pats už save. Papildęs reprezentacinę Kauno komandą, jaunasis puolėjas visą sezoną turėjo galimybę eiti tiesiog neįtikėtiną mokyklą, kurios mokytojais buvo Antanas Sireika, Tanoka Beardas ir Arvydas Sabonis. Tuometinis „Žalgirio“ treneris visais laikais garsėjo tuo, kad pasitiki jaunimu ir suteikia jam šansus pasirodyti net ir atsakinguose mačuose. Pavyzdžiui, A. Sireika jau pirmajame 2003/2004 m. sezono Eurolygos mače metė P. Jankūną į kovą net neįpusėjus pirmajam kėliniui. Ir kaunietis sužaidė taip, kad rungtynes komentavęs Robertas Petrauskas pritrūko žodžių, o mačo pabaigoje sėsdamasis ant suolelio Paulius sulaukė žiūrovų plojimų atsistojus – 12 taškų ir šeši atkovoti kamuoliai tkrai neatspindi viso to darbo, kurį aikštelėje nuveikė puolėjas. Be to, „Žalgiris“ tose rungtynėse pasiekė pirmąją pergalę klubo istorijoje prieš Atėnų „Panathinaikos“, nugalėdamas Graikijos ekipą 80:74. Kitas veiksnys, stipriai prisidėjęs prie P. Jankūno tobulėjimo – Tanoka Beardas. Daug metų Kaune praleidęs vidurio puolėjas buvo vienas fiziškai stipriausių krepšininkų visoje Eurolygoje, garsėjęs kietu žaidimu. Nenuostabu, kad amerikietis ne vieną kartą varžovus yra pavaišinęs alkūnėmis, tačiau tai darydamas gana gudriai – teisėjai tai užfiksuodavo toli gražu ne visada. Šią savybę P. Jankūnas taip pat perėmė. Nors iš išorės jis ir neatrodo raumenų kalnas, bet fizinis pasirengimas visada buvo geras, o agresyvus, bet sykiu ir gudrus žaidimas jau seniai yra tapęs puolėjo vizitine kortele. 2003/2004 m. sezonas buvo unikalus ir tuo, kad jame Paulius turėjo galimybę patirties semtis iš paties Arvydo Sabonio. Grįžęs į Kauną užbaigti karjeros, Sabas jaunąjį komandos draugą ir pabardavo, ir pagirdavo, duodavo vertingų patarimų. Netgi dabar tebėra gyvas posakis – P. Jankūnas jau būdamas devyniolikos žaidė lyg trisdešimties: labai aukštas krepšinio intelektas, situacijų skaitymas, šaltakraujiškumas. Galų gale kaunietis tame pačiame sezone ir iškovojo pirmąjį savo LKL čempiono žiedą, ir patyrė bene skaudžiausią karjeros nesėkmę, kurios prisiminti nesinori turbūt niekam. Kodinis pavadinimas – „Maccabi“ ir Derrickas Sharpas.
Kitame sezone „Žalgiryje“ P. Jankūno jau laukė kitos užduotys – dvidešimtmetis iš jauno bei perspektyvaus krepšininko virto tvirtu komandos ramsčiu. Nenuostabu, jog dėl savo žaidimo Paulius turėjo susitrumpinti vasaros atostogas – jo nuolat reikėdavo jaunimo, o paskui ir vyrų rinktinėms. Per likusius metus jaunimo rinktinėse kaunietis susirinko tokių spalvų medalius, kokių iki tol dar neturėjo. 2004-aisiais jis pasidabino Europos čempionato bronza, o po metų – pasaulio pirmenybių auksu. 2005-ieji apskritai buvo bene labiausiai užimti per visą karjerą: po sunkaus sezono LKL, naujojoje BBL lygoje ir Eurolygoje P. Jankūnas vyko į pasaulio jaunimo čempionatą Argentinoje, o iš ten – į Europos vyrų pirmenybes Serbijoje ir Juodkalnijoje, kur taip pat negavo laiko pailsėti. Poilsis atėjo tik 2008-aisiais, ir tas pats ne iš gero gyvenimo: po sezono gydytojai nustatė, jog puolėjo organizmas dėl pervargimo nuolatos yra ties traumos riba, todėl Pekino olimpinėse žaidynėse vienu kauniečiu buvo mažiau. Iki 2008-ųjų Paulius spėjo laimėti dar vieną Senojo žemyno pirmenybių bronzą, tačiau jau daug svaresnę – nacionalinės rinktinės lygmens. Praleidęs dar ir 2009-ųjų Europos čempionatą, vėliau P. Jankūnas rinktinei vėl paskyrė tris vasaras iš eilės. Rezultatas – pasaulio čempionato bronza, svarus indėlis Europos čempionate Lietuvoje bei debiutas olimpinėse žaidynėse. Po to vėl metų pauzė, ir vėl trys turnyrai per trejus metus: pasaulio pirmenybės, kuriose likta per žingsnį nuo apdovanojimų, antrasis garbės pakylos laiptelis Europos čempionate ir dar vienos olimpinės žaidynėse, kuriose rinktinės pasirodymą galite vertinti jūs patys. Jei nebus problemų su traumomis, neabejotinai P. Jankūną rinktinėje pamatysime dar ne kartą.
Klubiniame krepšinyje Paulius nesirengė nieko keisti – „Žalgiris“, „Žalgiris“ ir dar kartą „Žalgiris“. Per visus tuos metus Kaune P. Jankūnas pergyveno ir pergales, ir nemažai sunkių epizodų. Ypač į atmintį įsirėžęs turėtų būti 2008/2009 m. sezonas. Prieš jį puolėjas turėjo daugybę pasiūlymų iš užsienio, tačiau visus juos atlaikė „Žalgiris“, pasiūlęs jam tokias sąlygas, kad šis nedvejodamas apsisprendė likti gimtajame mieste. Deja, tos sąlygos, turint omenyje finansus, tebuvo akių dūmimas. Prasidėjus sezonui paaiškėjo, kad Kauno klubas balansuoja ties bankroto riba ir atlyginimų laukti teks ne vieną mėnesį. P. Jankūnui buvo dar sunkiau – 24-erių krepšininkas prieš sezoną buvo išrinktas komandos kapitonu, ir jis turėjo bandyti suvienyti kolektyvą, kuris dėl suprantamų priežasčių kūrėsi labai sunkiai. Puolėjas sugebėjo vienu metu būti ir žaidėjų, ir vadybos pusėje – vienu metu krepšininkai jau buvo paskelbę, jog nevažiuos žaisti rungtynių dėl negaunamų pinigų, bet po kurio laiko algos už vieną mėnesį buvo sumokėtos, o P. Jankūnas sugebėjo įtikinti žaidėjus dešimtadaliu susimažinti atlyginimus, siekiant padėti klubui. Panašių priemonių teko imtis ir po kelerių metų. Po trumpos stažuotės Maskvos srities „Chimki“, kuri iki šiol tebėra vienintelė kauniečio karjeros stotelė užsienyje, „Žalgiris“ vėl atsidūrė skandalų sukūryje, kurio ne tik nebandė malšinti, bet kasdien vis stipriau suko tuometinis Kauno klubo savininkas Vladimiras Romanovas. Neįprastos treniruotės, kaip kojinės keičiami treneriai, nemokami atlyginimai vedė iš kantrybės ir žaidėjus, ir sirgalius. Sugriuvus V. Romanovo verslo imperijai, „Žalgiris“ vėl krito į rimtą finansinę duobę, kurios po bankininko pabėgimo iki šiol dar nepavyko sutvarkyti. Štai tokiomis sąlygomis P. Jankūnas turėdavo į vieną kumštį suspausti kolektyvą, ką jis darydavo pavydėtinai gerai ir vis dar tebedaro iki šiol, „Žalgiriui“ jau kaip reikiant apsikuopus nuo praeities klaidų. Čia jau nebereikia jokios statistikos ar ilgų aprašymų. Kauno klubas priskynė tiek pergalių, kad užteks paminėti vieną skaičių – dešimt. Būtent tiek LKL čempiono žiedų šiuo metu turi P. Jankūnas. Artėja vienuoliktasis?
